Trumpai apie paauglystę

TRUMPAI APIE PAAUGLYSTĘ

*klausimus užduoda žurnalistė Asta Kaušakienė

Paauglystė – su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria paauglys ir su kokiais – jo tėvai?

Atsakyti už visus paauglius ir už visus tėvus reikštų neatsakyti nė už vieną. Iššūkiai gali labai skirtis, priklausomai nuo šeimos sudėties, jos gyvenimo būdo, tarpasmeninių santykių, unikalaus paauglio ir unikalių tėvų. Geriausia jei tėvai santykyje su savo vaikais, gali atvirai kalbėtis apie tiek vieniems, tiek kitiems kylančius iššūkius, o dar svarbiau mokytis išlikti tame pokalbyje, nepradėjus vienas kito kaltinti. Literatūroje, turbūt, dažniausiai akcentuojami paauglystės iššūkiai yra: identiteto paieška – susidūrimas su klausimu Kas aš? ir Kodėl aš?; tėvų iššūkiai – gražinti paaugliui iš pradžių dalinę, o vėliau ir pilną atsakomybę už jo pasirinkimus, su visomis lydinčiomis pasekmėmis (kitaip tariant mokytis vis mažiau kontroliuoti ir vis daugiau paauglyje pamatyti galinčio klysti suaugusio žmogaus, kuris atsakingas už save), kartu išlaikant artimą ryšį.

Kokias didžiausias grėsmes pastebite šiuolaikiniams paaugliams?

Skirtingų grėsmių būdavo visuomet. Tačiau, mano supratimu, ne jos pačios svarbiausios ir ne ties jomis mums reikia akcentuotis. Svarbu kiek paauglys yra atsparus šioms grėsmėms, t.y. kiek jis geba (kiek jis buvo ir yra mokomas) savo poreikius (smalsumą, rizikavimą, priklausymą ir t.t) patenkinti tiek jį, tiek aplinką nežalojančiais būdais.

Tėvai skundžiasi, kad sunku prisibelsti į paauglio širdį – kaip derėtų bendrauti, kokiais žodžiais, kad jo neatstumtume, išlaikytume ryšį?

Tėvams svarbu sau atsakyti su kokiu tikslu, su kokia intensija jie bando prisibelsti į paauglio širdį. Jei siekia gauti informacijos, kurią vėliau panaudos bandydami paauglį pakeisti, tuomet ryšį išlaikyti bus tikrai sunku. Jei tėvų intensija yra pažinti paauglį (kaip atskirą žmogų) su viskuo, kas tėvams gali patikti, ir kas gali nepatikti, bet be tikslo atžalą pakeisti, tuomet ryšį galima išlaikyti. Aš nesakau, kad tėvai turi nereaguoti į tai, kas juos neramina paauglio elgesyje. Reaguoti reikia: galbūt išsakant savo susirūpinimą (nors šis žodis dabar įgavęs neigiamą konotaciją), kartu informuojant, edukuojant paauglį su kuo jis turi reikalą, tačiau leidžiant pasirinkti pačiam.

Neretai tėvai tampa kritiški paauglio pasirinkimams, todėl jie užsiveria. Dėl kokių dar priežasčių taip nutinka ir kaip konstruktyviai reikėtų kalbėtis, jeigu kažkuriems jo sprendimams nepritariame?

Paaugliui svarbu žinoti, kad tėvai vienam ar kitam jo sprendimui nepritaria (nors to greičiausiai nei verbaliai, nei iš kūno kalbos nepastebėsite). Girdėdami tėvų argumentus prieš, paaugliai supranta, kad jie jiems rūpi. Kartu svarbu priminti paaugliui, kad su jo sprendimu atėjusios pasekmės teks jam pačiam. Dar svarbiau tėvams šio susitarimo laikytis, kad tai netaptų tuščiais įspėjimais.

Koks paauglystės amžius yra sudėtingiausias?

Tai labai individualu. Paauglystė ar kažkuris jos tarpsnis nėra baubas, kuriam svarbu beatodairiškai ruoštis. Tai natūralus raidos etapas, kuris, kaip ir bet kuris kitas, turi savo džiaugsmų ir iššūkių.

Paaugliai linkę išbandyti ir svaigiąsias medžiagas – kaip to išvengti? O jeigu jau pabandė, kaip kalbėtis? Tai juk tampa dažna nesutarimo tema ir didele tėvų baime, kad vaikas taps priklausomas?

Nemanau, kad įmanoma to visiškai išvengti, kažkaip nuo to pasislėpti, užsibarikaduoti. Psichoaktyvių medžiagų pasiūla dabar yra pakankamai gausi: medžiagos pigesnės, prieinamesnės, kartais net santykinai legalios, kartu gali būti daug kenksmingesnės tiek fizinei, tiek psichikos sveikatai, net jei kalbame ir apie vienkartinį – eksperimentinį vartojimą. Tėvams svarbu informuoti savo vaikus apie visas rizikas, kurias jie prisiima, rinkdamiesi vartoti. Logiška, kad iš pradžių tas rizikas reikia sužinoti patiems tėvams. Jaunuoliai neretai turi daug klaidingų įsitikinimą apie psichoaktyvias medžiagas, jų poveikį, tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje, todėl svarbu, konstruktyviai kalbantis, tikrinti šiuos paauglių įsitikinimus ir jų pagrįstumą. Bandymas suprasti įsitikinimus ir jų pagrįstumą, susilauks mažiau priešiškos reakcijos iš paauglio, lyginant su bandymais tuos įsitikinimus užginčyti arba nutildyti.

Jaunuoliai neretai slepia nuo tėvų savo svaiginimosi patirtis. Pirmas tėvų susidūrimas su jaunuolio vartojimu, nebūtinai reiškia pirmą jaunuolio pavartojimą apskritai. Normalu, kad šis patyrimas tėvams sukelia stiprių jausmų: pykčio, nerimo, gailesčio, liūdesio, kaltės ir t.t. Pirma, svarbu pasirūpinti savo jausmu. Antra, kartu su vaikų įsivertinti, kaip ilgai vartojimas tęsiasi, kokio jis intensyvumo. Trečia, svarbu pasikonsultuoti su šios srities specialistais, kurie gali suteikti daug daugiau kokybiškesnės informacijos, nei jos gali suteikti aklas naršymas google.

Ką tėvams yra būtina žinoti apie paauglystę?

Tėvai gali pabandyti prisiminti save paauglystėje: ko jiems tada norėjosi iš savęs, iš kitų, iš tėvų, mokytojų, kaip jie jautėsi, ką išgyveno, kas palaikė, ir kas trikdė, ką jie sau leisdavo, o nuo ko galbūt save sulaikydavo? Kartu, šiuose prisiminimuose ir klausimuose sau svarbu neskubėti ir būti sąžiningais su savimi. Jei gebėsime priimti ir atjausti save paauglystėje, lengviau bus priimti ir savęs ieškančią atžalą.