Priklausomybė. Ko-priklausomybė. Pagalba pagalbos teikėjui

Pradėsiu nuo labai toli. Pradėsiu nuo apibrėžimo. Apsibrėžti, kas yra priklausomybė (pvz. nuo alkoholio) svarbu tuo, kad išvengtume bereikalingos diskusijos ir neįsiveltume į asmeninėmis nuostatomis (kurias kitu laiku ir kitame kontekste tyrinėti yra reikalinga ir sveika) paremtus ginčus. Visuotinai sutarta priklausomybę nuo alkoholio vadinti liga, sutrikimu. Tarptautiniame ligų klasifikatoriuje (TLK) ji įvardijama - F10.2 psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas. Kuo svarbu vėl ir vėl grįžti ir prisiminti, kad priklausomybė yra liga? Populiaru sakyti, kad taip išvengiame demonizavimo ir sergančių asmenų stigmatizacijos, tačiau kartu apie priklausomybę kalbėdami kaip apie ligą, galime lengviau įsisąmoninti, ką ligos ir sveikimo procese sergantysis gali kontroliuoti ir ko – ne. Tai gali padėti tiek mums (pagalbos teikėjams), tiek klientams lengviau suprasti su kuo turime reikalą. Viskas pažįstama lyginant, todėl idant geriau suprastume priklausomybės reiškinį, palyginkime jį su gripu.

Turbūt visi sutiksime, kad sirgdami gripu negalime sukontroliuoti ligos simptomų: kokia bus mūsų kūno temperatūra, kaip skaudės gerklė (spaus ar durs), koks bus mūsų kosulys, kaip dažnai jis kankins ir t.t., taip pat negalime sukontroliuoti kaip ilgai sirgsime, ar patirsime atkryčių ar ligos paūmėjimų; tačiau galime sukontroliuoti savo sveikimą: ar eisime pas šeimos daktarą, ar gersime išrašytus vaistus, ar saugosime save nuo skersvėjų, staigių temperatūrų pokyčių ir t.t. Nors ir ne taip akivaizdu, tačiau analogiškai yra ir su priklausomybe alkoholiui - sergantysis negali sukontroliuoti ligos simptomų: troškimo vartoti, minčių apie vartojimą, tolimesnio vartojimo net ir suvokiant patiriamą žalą ir t.t., tačiau gali kontroliuoti sveikimą (kuris, kaip ir gripo atveju, nebūtinai bus toks, kokio norisi pačiam sveikstančiajam): psichikos sveikatos specialistų konsultacijos, savipagalbos grupės, galbūt medikamentai, atkryčio prevencija ir t.t. Taigi, ligos, kitaip nei sveikimo, sukontroliuoti negalime. Sveikimo procesas, sergant gripu, lyginant su sveikimu, sergant priklausomybe alkoholiui, be jokios abejonės, yra nepalyginamai skirtingas, tačiau, mano manymu, vienas esminių skirtumų yra ligos neigimas. Neigimas – tai vienas anksčiausiai susiformuojančių gynybos mechanizmų – būdas išgyventi nemalonumų, atsisakant priimti faktą; baimę sukeliančių stimulų (asmenų, objektų, skausmingų, nemalonių minčių, norų ir įvykių) ignoravimas (visuotinė lietuvių enciklopedija). Turbūt jokia kita liga sirgdamas žmogus taip neneigia sau ir aplinkiniams, kad kenčia, kaip sirgdamas priklausomybe. Kitaip tariant, asmuo tiesiog atsisako (tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai) matyti save kaip ligonį. Tad kodėl jis ar ji turėtų norėti sveikti? Geštalto psichoterapija sako, kad pokyčiai įvyksta tik tuomet, kai susitaikome su tuo, kas esame čia ir dabar (paradoksalioji pokyčių teorija). Kitaip tariant, sveikimas (pokytis) įmanomas tik tada jei suvoki save kaip sergantį. Priklausomybės nuo alkoholio, kaip beje ir visų kitų priklausomybių, atveju suvokti save kaip sergantį yra vienas svarbiausių ir tuo pačiu sunkiausių iššūkių kelyje į sveikimą. Būtent todėl daug dažniau girdime „nuo pirmadienio nebegeriu“ negu „nuo pirmadienio lankau AA“. Ligos neigimas uždaro duris sveikimui ir dažniausiai įkalina bandymams sureguliuoti ligą (bandymams pakeisti, ko neįmanoma pakeisti).

Tęskime analogiją su gripu. Jei asmuo sergantis gripu atsisako sveikti, didelė tikimybė jog ilgainiui jo liga progresuos, paūmės bei paveiks jo kasdienybę: darbus, atsakomybes, įsipareigojimus. Esame socialūs gyvūnai, nuolatos veikiantys ir veikiami vienas kito. Liga (šiuo atveju gripas) paveikia ne tik ligonį bet ir aplinkinius, kurie ne tik emociškai išgyvena dėl artimojo kančių, tačiau kartu turi prisiimti tą drabų, ir įsipareigojimų dalį, kurią apleidžia sergantysis. Kai negydoma liga ūmėja, artimieji, bendradarbiai ir draugai dažniausiai prisiima arba yra įpareigoti prisiimti vis daugiau atsakomybių, kas gali daryti įtaką jų kasdienei rutinai, galbūt pervargimui, perdegimui ir t.t. Tyrinėjat priklausomybę alkoholiui, vartojančiojo įtaka aplinkiniams pastebima dar ryškiau. Priklausomybių specialistai jau ne vieną dešimtmetį savo knygose ir straipsniuose pažymi, kad priklausomybė nėra vieno žmogaus liga, tai - šeimos liga. Priklausomybės pasekmes jaučia partneris, tėvai, vaikai, kiti artimieji. Pavyzdžiui, priklausomų nuo alkoholio asmenų partneriai, tėvai, broliai, seserys neretai pasižymi ko-priklausomybei arba dar kitaip vadinamai netiesioginei priklausomybei būdingu elgesiu, jausmais ir nuostatomis: teigiamas savęs vertinimas priklauso nuo to, ar teigiamai įvertina asmenį priklausomybe sergantis žmogus; savo interesų, pomėgių atsisakymas, perimant priklausomo asmens interesus ir pomėgius; savo jausmų slopinimas; savo asmeninių ribų nepaisymas; perdėta atsakomybė už kitų jausmus ir veiksmus; žema savivertė; dėmesys sutelktas į priklausomo asmens norų išpildymą, linkstama jį kontroliuoti ir juo rūpintis; komfortas krizės metu ir diskomfortas ramybės metu (pagalbasau.lt). Taip pat svarbu nepamiršti, kad trauminę priklausomo tėvo ar kito artimojo vartojimo patirtį išgyvena šalia esantys vaikai, kurie anot Janet Geringer Woititz, knygos „Suaugė alkoholikų vaikai“ autorės, pasitelkdami skirtingas išgyvenimo strategijas, prisitaiko prie disfunkcinių sąlygų, tačiau apleidžia save (savo autentiškumą, poreikius). Alkoholio problemos šeimoje dažniausiai būna paslėptos nuo išorinio pasaulio. Tai palieka vaikus izoliuotus ir vienišus. Dažnai jie turi sveikatos sutrikimų, minčių apie savižudybę, didesnį polinkį į priklausomybes. Dauguma šių problemų bei vaikystėje patirtas tėvų meilės trūkumas neišnyksta ir suaugus. Vis plačiau visuomeniniame kontekste girdime terminą „suaugę alkoholikų vaikai“, kuris apibrėžia skirtingų asmenų, vaikystėje patyrusių šeimos disfunkciją, panašius jausmus, elgesį bei nuostatas savo bei kitų atžvilgiu. Kad aplinkiniai yra paveikti mums įrodo ne tik vyraujantys terminai, bet ir estinčių savipagalbos grupių, tokių kaip Al-anon (artimiesiems), Ala-teen (vaikams) ir SAV (suaugusiems alkoholikų vaikams) egzistavimas bei platus jų tinklas tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Dar daugiau, atlikti tyrimai (National Institute on Alcohol Abuse and Alcoholism) atskleidžia, kad vieno priklausomo nuo alkoholio žmogaus ligos neigimas bei atsisakymas sveikti daro įtaką statistiškai 5-6 jo aplinkoje esantiems žmonėms. Šis skaičius apima šeimos narius, draugus, bendradarbius ir kitus žmones, su kuriais vartojantysis turi ryšį. Galime spėti, kad kuo santykis su priklausomuoju tvirtesnis, tuo poveikis taip pat bus stipresnis. Atsispirdamas į faktais patvirtintą priklausomo asmens įtaką aplinkiniams, šiandien noriu kelti klausimą: ar vienas iš šių 5-6 paveiktų asmenų gali būti soc. darbuotojas, ar kitas psichikos sveikatos specialistas, kuris dirba su priklausomybę nuo alkoholio turinčiu klientu ir taip kuria santykį su juo? Jei taip, kaip ir kiek mes (pagalbos teikėjai) esame paveikti ir kaip tai veikia mūsų darbą su klientu?

Jozefas Kelermanas, Šarlotės (Šiaurės Karolina) Alkoholizmo problemų tarybos direktorius kasmetiniame Konektikuto Al-Anono grupių tarybų suvažiavime Milforde 1968 m. skaitė pranešimą, kurį pavadino „Alkoholizmas – tai karuselė vardu neigimas“. Šiuo pranešimu, kuris tada buvo taip entuziastingai priimtas, kad nuspręsta jį paskelbti plačiajai visuomenei, Kelermanas akcentavo, kad norėdami visapusiškai suprasti priklausomybę nuo alkoholio, turime stebėti, kaip tarpusavyje sąveikauja priklausomas asmuo ir visi jo ligos paveikti artimieji, priešingu atveju pamatysime tik pusę vaizdo. Tuo tarpu mūsuose, dažnai sakoma, kad priklausomas nuo alkoholio asmuo įveiks savo ligą, tik tada, kai pasieks savo individualų vartojimo pasekmių dugną. Kitaip tariant, kuomet pasekmių sukeltas skausmas bus stipresnis už neigimo pančius atsiras galimybių langas pasirinkti sveikimą. Sutinku su šiais teiginiais, kartu pastebiu, kaip dažnai jie interpretuotini, susidarant įspūdį, kad kenčiančiojo pokytis priklauso tik nuo jo paties - skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Prieštaraudamas tam, Kelermanas pažymi, kad neretai aplinkiniai skirtingais būdais apsaugo vartojantįjį nuo priklausomybės sukeltų pasekmių, taip, nors ir geriausių intencijų vedini, sulėtindami jo kelionę link asmeninio pasekmių dugno, skausmo, o tuo pačiu ir link galimybių pasirinkti sveikimą. Grįždamas prie iškelto klausimo apie priklausomo kliento sąveiką su specialistu, svarstau ar, kiek ir kaip mes saugome klientus nuo vartojimo pasekmių? Ar esame pakankamai drąsūs apie tai reflektuoti ir jei reikės tai pripažinti?

Kelermanas, visus gelbėtojus suskirsto į tris grupes: padėjėjas; auka; kurstytojas/prisitaikėlis. Padėjėjas – gelbėtojas nuo pasekmių; žmogus vartojančiajam užkertantis kelią mokytis iš savo klaidų ir verčiantis patikėti, kad jis visada ateis, kai tik jo prireiks, nors padėjėjas ir dievagojasi, kad tai darąs paskutinį kartą („paskutinį kartą skolinu tau pinigų“). Padėjėjais neretai tampa draugai, broliai, seserys. Auka – tai žmogus, atsakingas už darbo atlikimą, kai priklausomasis nepasirodo darbe dėl gėrimo arba trumpina savo darbo dieną dėl pagirių. Auka, pati to neįsisąmonindama, sudaro priklausomajam sąlygas ir toliau be jokios atsakomybės vartoti, nebijant prarasti darbo. Auka – žmogus prisiimantis visus įsipareigojimus, darbus bei atsakomybes, kol priklausomasis serga. Jis gali būti viršininkas, darbdavys, ir t.t. Kurstytojas/prisitaikėlis - tai gali būti priklausomojo sutuoktinis, tėvai ar kitas žmogus, su kuriuo priklausomas asmuo gyvena. Visgi, dažniausiai tai būna vartojančiojo partnerė. Autorius taip apibūdina gelbėjančią partnerę: „jai skaudu ir liūdna dėl besikartojančių girtuoklystės periodų. Nepaisydama visų gėrimo sukeltų nelaimių, ji iš visų jėgų stengiasi išsaugoti šeimą. Savo ruožtu į šią santuoką ji išpila visą susikaupusį kartėlį, pyktį, baimę ir nuoskaudą ir taip prisideda prie nemalonių vartojančiojo jausmų, kuriuos jis greičiausiai slopins alkoholio pagalba. Ji vadovauja, bando primesti savo valią, keisti, auklėti, ji aukojasi, prisitaiko, niekada nepasiduoda ir niekada nieko nepamiršta. Gyvendama su žmogumi, sergančiu alkoholizmu, ji stengiasi būti slaugė, daktarė ir patarėja.“

Remdamiesi Kelermanu, galime teigti, kad visų galbėtojų ir priklausomojo tarpusavio sąveika ne lyg amžinasis variklis suteikia energijos pasikartojančių disfunkciškų elgesių ratui, kuriame užstringa tiek pats priklausomasis, tiek ir + 5-6 artimieji. Autoriui įdomu, kad visi besisukantys naiviai tiki, kad staiga šis ratas sustos ir kažkas stebuklingai pasikeis. Kitaip tariant, ir galbūt šik tiek pritempiant, aplinkiniai ne lyg užsikrečia neigimu (kaip tuo gripu), t.y. nesąmoningai ignoruoja savo asmeninę atsakomybę santykyje su vartojančiuoju ir taip užkerta kelią išsilaisvinimui iš gelbėtojo elgesio.

Ar, ir jei taip, tai kokį vaidmenį galimai disfunkciškoje tarpusavio sąveikoje gali atlikti psichikos sveikatos specialistas? Kelermanas pažymi, kad psichologai, socialiniai darbuotojai, psichiatrai, dvasininkai ir t.t. atlieka padėjėjo vaidmenį, kuris, priminsime, „nori išgelbėti priklausomąjį nuo užgriuvusios krizės ir sušvelninti tą nepakeliamą įtampą, kuri jo neapleidžia dabartinėje situacijoje.“ Trečius metus dirbdamas šalia socialinių darbuotojų, kurie kartais visa širdimi stengiasi padėti asmenims turintiems alkoholio ar kitos PAM vartojimo problemų, pastebiu ir kurstytojui/prisitaikėliui būdingo elgesio, jausmų ir nuostatų: noras pakeisti klientą, aukojimasis, dirbant po darbo valandų, viltis ir tikėjimas, kad klientas pasikeis vos tik pradėjus gydymosi kelią, pyktis, pasireiškiantis ironija ir sarkazmu, bei bejėgystė klientui vėl atkritus, pervargimas ir perdegimas darbe. Šias specialistų patirtis, dirbant su PAM vartojančiais klientais, patvirtina ir moksliniai tyrimai (Slaunwhite et al.,2016; Smith, 2019; Kubilienė, 2019). Kelermanas akcentuoja, kad kurstytojai/prisitaikėliai neretai jaučia didžiulį visuomenės spaudimą pataisyti priklausomą sūnų, brolį, partnerį ir t.t., kas savo ruožtu stipriai prisideda prie klaidingo artimųjų tikėjimo jų galimybėmis suvaldyti priklausomybės ligą. Lygegrečiai, ypatingai socialiniai darbuotojai, tačiau kartu ir kiti psichikos sveikatos specialistai neretai patiria tam tikrų institucijų spaudimą kuo greičiau „pataisyti“ klientus ir uždaryti atvejo vadybos procesą.

Apskritai, tyrinėjant specialisto įsitraukimą į gelbėjimu pagrįstą ryšį su klientu, svarbu atkreipti dėmesį, kad neretai psichikos sveikatos specialisto profesinį kelią pasirenka žmonės, vaikystėje išgyvenę priklausomo artimojo disfunkciją (pasveikti nuo alkoholikų tėvų autorė). Suaugusiems alkoholikų vaikams (mūsų atveju ir specialistams) būdingas globėjiškumas, savo poreikių nepaisymas, tikėjimas, kad galiu pakeisti kitą. Psichoterpautė, tyrinėjanti suaugusių alkoholikų vaikų lauką, pažymi, kad psichikos sveikatos specialistams, vaikystėje patyrusiems artimojo priklausomybės poveikį, daug lengviau įsisukti į disfunkcija ir neigimu persmelktą tarpusavio sąveiką su priklausomu klientu, lyginant su specialistu augusiu šalia pakankamai geros mamos ir tėčio. Grįžtant prie analogijos su gripu, galime daryti prielaidą, kad specialistai – suaugę alkoholikų vaikai turi silpną įmunitetą, todėl pakankamai lengvai gali užsikrėsti gelbėjimu bei neigimu.

Apibendrinus, galime nedrąsiai pripažinti, kad psichikos sveikatos specialistai gali įsivelti į ydingą tarpusavio sąveikos su klientu ratą, gelbėdami jį nuo priklausomybės pasekmių.

Kaip ištrūkti iš galimai disfunkcinio tarpusavio ryšio su klientu? Visų pirma, kaip ir priklausomybės nuo PAM atveju, svarbu įsisąmoninti - pripažinti, kad esu disfunkciškame santykyje. Tai nėra paprasta, nes kelią gali užstoti neigimas. Remdamasis savo darbo praktika galiu pasakyti, kad kuo stipriau specialistas atsisako reflektuoti darbe su priklausomu klientu kylančius jausmus bei išgyvenimus, tuo didesnė tikimybė vėliau aptikti disfunkcinio (t.y. aukojimosi, kontroliavimo, gelbėjimo) santykio apraiškų. Kelermanas teigia, kad neigimą galime įveikti tik su kito pagalba. Mūsų, specialistų, atveju tai galėtų būti: kolega, vadovas, supervizorius, intervizijų grupė ar bet kuris kitas žmogus, kurio nuomone galime pasitikėti ir šalia kurio jaustumėmės saugūs kalbėti apie patiriamus sunkumus. Galbūt ir šis pranešimas gali prisidėti prie vieno ar kito akmens sujudinimo neigimo sienoje, saugojančioje nuo pokyčio.

Priklausomasis perlipęs ar sugriovęs neigimo sieną gali pagaliau apsispręsti nebekovoti su ligos simptomais, o užsiimti sveikimu. Kaip, tuo tarpu, galėtų atrodyti specialisto sveikimas? Remdamiesi anksčiau išsakytomis mintims bei Kelermano pastebėjimais galėtume prieiti prie tokio specialistų sveikimo apibūdinimo: atrasti savyje pakankamai drąsos nesaugoti kliento nuo pasekmių. Kitaip tariant pasinaudoti pirmu Hipokrato patarimu – pirmiausia nepakenk. Visgi, toks formulavimas, mano manymu, yra labai abstraktus, konstruojamas per neiginį, latentiškai vis tiek daugiau orientuotas į kliento elgesio ir jo ligos kontroliavimą (ko-priklausomas elgesys) bei sunkiai pritaikomas praktikoje. Mano manymu tokį sveikimo (nesaugoti nuo pasekmių) siūlymą būtų konstruktyviau „išversti į kitą pusę“ kvietimu drąsiau rūpintis savimi santykyje su klientu. Sutinku, kad mano kvietimas psichikos sveikatos specialistams drąsiau rūpintis savimi, skamba ne ką mažiau abstrakčiai, nei siūlymas nesaugoti kliento nuo priklausomybės pasekmių, todėl pasinaudosiu kolegos, klinikinio psichologo, psichoterapeuto Dr. Giedrius Markevičius knygoje „NEPASMERKTI“ išskirtais konkrečiais (sąlyginai) patarimais, kuriuos papildysiu savo įžvalgomis.

Psichoterapeutas pateikia šiuos punktus kaip gaires puoselėti sveikesnį santykį su savimi ir su klientu:

1. Nuo perdėtos atsakomybės prie sveikų bendravimo ribų;

Tiek remdamasis savo individualia konsultavimo praktika, tiek girdėdamas soc. darbuotojų pasidalinimus pastebiu kaip kartais lengvai ir atrodytų taip nepastebimai išbluriname asmenines ir profesines ribas darbe su priklausomu klientu: užtęsdami konsultacijos-susitikimo laiką; atsiliepdami telefonu po darbo valandų, atostogų metu; dažniau nei įprastai toleruodami atšauktus susitarimus; vėl ir vėl ieškodami papildomos pagalbos priemonių, net jei klientas to poreikio neišsako; kaip asmeninę sėkmę išgyvendami kliento psichologinės pagalbos priėmimą; už klientą susisiekdami su pagalbos teikėju ar kitaip tarpininkaudami tarp kliento ir institucijų, kur tarpininkavimas tikrai nėra būtinas; galbūt nuslėpdami ar pasirinkę nematyti kliento vartojimo, atkryčio atvejo, nes reaguodami tarsi pripažintume savo darbo nesėkmę, o kartu galimai užkurtume didžiulį pasekmių variklį tiek sau, tiek klientui; ir t.t. Dr. Giedrius Markevičius teigia, kad neretai taip elgiamės vedini pasąmoningo noro būti reikalingais ir vertingais arba vadovaudamiesi dar vaikystėje mums įskiepytomis taisyklėmis: visada padėk, nebūk savanaudis, būk malonus žmonėms ir t.t. Viso to kaina – nuovargis, perdegimas, beprasmybės jausmas ir t.t. Remdamiesi psichoterapeuto mintimis, galime daryti prielaidą, kad judėjimas link sveikų bendravimo ribų visų pirma yra savo asmeninių nuostatų ir taisyklių, pasireiškiančių santykyje su kitu žmogumi (klientu) tyrinėjimas ir kvescionavimas. Mano manymu, kokybiška refleksija įmanoma tik su kitu žmogumi ar žmonių grupe, pvz., intervizijų ar supervizijų metu. Aišku, puoselėjant sveikas bendravimo ribas, vien savirefleksijos nepakanka, kartu reikalinga ir drąsa laikytis asmeninių ir profesinių ribų, kurios gali atnešti netikėtų kliento reakcijų.

2. Ne palikti, o atsiriboti;

Geras pavyzdys iliustruoti, kuo šios dvi sąvokos skiriasi galėtų būti Covid pandemijos metu vykęs karantinas. Jo metu mes turėjome fiziškai atsiriboti nuo mums brangių žmonių, tačiau tai nesugriovė mūsų tarpusavio ryšių. Kitaip tariant, nors mes išlaikėme pakankamai didelę tarpusavio santykių ribą, kad išvengtume užkrato, kartu sugebėjome išlikti empatiški, atjaučiantys ir rūpestingi vieni kitiems. Lygiagrečiai ir santykyje su vartojančiu klientu, mes galime paleisti nuo savęs žmogų (remdamiesi prielaida, kad kiekvienas asmuo atsakingas už save), tačiau neapleisti ryšio su juo. Taip, kaip ir fizinės saviizoliacijos karantino metu, čia, santykyje, anot Dr. Giedriaus Morkevičiaus, mes galime kolegų, supervizorių ar kitų padėdami mintimis, jausmais atsitraukti nuo skausmingo įsivėlimo į priklausomo kliento gyvenimą bei problemas, kurių negalime išspręsti, kartu išlaikydami empatiją, atjautą ir rūpestį.

3. Nuo impulsyvaus reagavimo prie sąmoningo rinkimosi;

Tiek stebėdamas save, tiek dirbdamas šalia kitų psichikos sveikatos specialistų, socialinių darbuotojų pastebiu kokia nepaaiškinama skuba mus užklumpa, kuomet gauname informacijos apie globojamo jaunuolio arba atvejo vadybos procese esančio suaugusio asmens intensyvesnį PAM vartojimą ar atkrytį. Susidaro įspūdis, kad reikalinga tučtuojau veikti: ieškoti DAR kitų specialistų, DAR kitos reabilitacijos, galbūt sudaryti ir išbandyti DAR kitus susitarimus ir pasižadėjimus su klientu ir t.t. ir pan., kartu svarbu tai padaryti vakar. Natūralu, kad toks tempas atima daug resursų, kelia įtampą, prisideda prie klaidų bei menko pasitenkinimo darbu. Ką jau bekalbėti apie po to kilusius kaltės, pykčio bei beprasmybės jausmus, kai klientas atmeta mūsų pasiūlymus arba juos priėmęs po kurio laiko vėl atkrenta. Tada man kyla klausimas: kiek iš tų dalykų, kuriuos darome dėl kliento, griebiamės iš esmės tam, kad išlaikytume savo, kaip atsakingų darbuotojų įvaizdį, o kiek iš viso to tikrai yra dovana jam/jai, visiškai atsižvelgiant į jo/jos asmenybę? Palyginimui, kai susibūrę į atvejo aptarimus, leidžiame sau sustoti, išbūti, susireguliuoti ir apsvarstyti su kuo šiuo metu turime reikalą, dažniausiai grįžtame prie lėtos tačiau struktūruotos darbo su klientu krypties, kuri aiškiai apibrėžia, ką galime pakeisti, o su kuo turime susitaikyti. Natūralu, kad tokie lėti ir greitų rezultatų nežadantys darbo principai iš pradžių kelia nerimą, vidurius griežiantį savikritiškomis mintimis, kaip pvz., kad dirbame ir padedame nepakankamai, negalime nereaguoti ir t.t., tačiau vėliau ateina apibrėžtumo, aiškumo bei saugumo jausmai.

4. Nuo jausmų slopinimo prie išsilaisvinimo;

Dirbdami su priklausomu nuo alkoholio klientu galime patirti begalės įvairiausių jausmų bei kardinalių jų pokyčių. Viltį, lengvą džiaugsmą, pasididžiavimą klientui pradėjus sveikimą, nerimą stebint jo praleistas konsultacijas ar AA susirinkimus, kaltę ir bejėgystę, klientui atkritus, pyktį, liūdesį ir gailestį liudijant kokią didžiulę vartojimo pasekmių kainą klientas sumoka, kaip jis sielojasi ir nusižemina tų pasekmių akivaizdoje. Vėl ir vėl apsukus tokių jausmų ratą kyla beprasmybės, nuobodulio, gėdos jausmai, nepasitikėjimas savimi. Akivaizdu, kad neįmanoma viso šito sutalpinti vieno žmogaus krūtinėje ir galvoje - svarbu šiais jausmais dalintis, juos išreikšti tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.

5. Nuo nepasitikėjimo savimi – prie savęs įtvirtinimo

Frazė „nepasitikėjimas savimi“, mano supratimu, talpina savyje nuostatą, kad toks koks esu iš tikrųjų, esu netinkamas kitam (klientui, kolegai, vaikų teisių specialistui, vadovui ir t.t.): jaučiu, ko neturėčiau jausti, mąstau netinkamai, neturėčiau to norėti, elgiuosi keistai ir t.t. todėl turiu apsimesti kažkuo kitu, idant likčiau saugus. Nenoriu, kad šiandienos mano pranešimas, kuriuo keliu klausimą apie specialistų norą gelbėti klientus nuo priklausomybės pasekmių, prisidėtų prie jūsų nepasitikėjimo savimi augimo. Priešingai, kviečiu jus drąsai pasirinkti kelionę į sąžiningumą su savimi: pasitikėti savo jausmais ir norais, net jei jie atrodytų „negražūs“ ir „nepriimtini“ darbe su klientu (pyktis, pasibjaurėjimas, bendrumas, graudulys ir t.t. ), priimti savo charakterį, kuris galbūt yra linkęs gelbėti ir kontroliuoti kitus, pamirštant asmenines ir profesines ribas, gerbti save netobulą (pradedanti specialistą; suaugusį alkoholikų vaiką; klystantį; ko-priklausomą) . Pasitikėti, priimti ir gerbti, mano manymu, nereiškia numoti ranka ir paleisti vadeles. Pasitikėti, priimti ir gerbti save tokį koks esi reiškia nugriauti neigimo sieną ir pasirinkti rūpintis savimi ir savo augimu, santykyje su kitu. Psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis primena: vienintelis žmogus, kurį galite pakeisti, esate jūs. O aš pridėčiau, kad vienintelis kelias save pakeisti yra per savęs priėmimą ir įtvirtinimą.