(PIN) Probleminis Interneto Naudojimas

Nenuostabu, jog šiandien daugelis vaikų ir paauglių neįsivaizduoja savo kasdienybės be galimybės prisijungti prie interneto mobilaus telefono, kompiuterio ar planšetės pagalba. Maža to, bendravimas ir informacijos paieška internete užima vis reikšmingesnę dienos dalį jaunų žmonių gyvenime. Sunku būtų paneigti, kad internetas yra puikus įrankis, išplečiantis mūsų komunikacijos, mokymosi ir kt. galimybes, kartu, svarbu nepamiršti, kad pasauliniame tinkle taip pat esti ir nemažai pavojų, apie kurių egzistavimą bei žalą svarbu informuoti vaikus kaip įmanoma anksčiau.

Pagrindiniai interneto pavojai su kuriais gali susidurti vaikai ar paaugliai yra: patyčios ir priekabiavimas (elektroninės patyčios, komentarai, žeminantys įrašai ar asmeninių duomenų viešinimas); netinkamas turinys (smurtiniai, pornografiniai, klaidinantys ar kitaip žalingi vaizdai ir informacija); sukčiavimas ir privatumo pažeidimai (apgaulės būdu išgaunami asmeniniai duomenys, slaptažodžiai ar finansinė informacija); išsitęsęs laikas prie ekranų (vis daugiau laiko praleidžiama prie ekranų, kas ilgainiui neigiamai veikia vaikų emocinę būklę, miegą ir bendrą savijautą); probleminis socialinių tinklų ir/ar online žaidimų naudojimas (kuomet dėl to nukenčia kitos veiklos); pavojingos pažintys (nepažįstamieji, apsimetantys vaikais ar paaugliais, gali bandyti užmegzti santykius, turėdami blogų intencijų).

Probleminis interneto naudojimas: kaip jis atsiranda?

Probleminis interneto naudojimas (PIN) vystosi panašiai kaip ir kitos priklausomybės. Svarbų vaidmenį atlieka dopamino išsiskyrimo mūsų smegenyse disbalansas, socialiniai ir psichologiniai veiksniai bei jų tarpusavio sąsajos.

Pradėkime nuo dopamino. Dopaminas yra neurotransmiteris, kuris atsakingas už malonumo ir pasitenkinimo jausmus. Socialiniai tinklai ir online žaidimai yra sukurti taip, kad nuolat aktyvintų šios medžiagos mūsų smegenyse išsiskyrimą. Pavyzdžiui, įvairūs virtualūs prizai, lygiai, pergalės online žaidimuose arba „laikai“; sekėjai, komentarai ar bet koks kitas teigiamas įvertinimas socialinuose tinkluose veikia mūsų malonumo išgyvenimą, savivertę ir pasitikėjimą savimi. Kita vertus, ne visada pasiekiame šių jausmų „sotumo“ jausmą: atrodo, kad to malonumo vis negana, kas skatina vartotojus vis grįžti prie tam tikto žaidimo ar naršymo socialiniuose tinkluose. Taip pat svarbu paminėti, kad šiuolaikinės technologijos algoritmų pagalba leidžia pastebėti interneto vartotojų preferencijas skirtingam turiniui ir tokiu būdu pateikti tik kuo labiau dopamino išsiskyrimą skatinančius vaizdus ar kt. informaciją.

Formuojantis PIN, be smegenų darbo disbalanso, labai svarbi yra ir socialinė plotmė. Puikus to pavyzdys yra FOMO (Fear of missing out). Vaikams, o juo labiau paaugliams yra labai svarbu nuolat palaikyti „pulsą“ ir žinoti apie ką bendrauja draugai, kokios yra „trendinančios“ naujienos ir t.t., nes kitu atveju gresia galimybė pasijusti „kitokiu“ ir išgyventi išskyrimo iš grupės emocinį skausmą. Paauglystės raidos etape vienas iš svarbiausių poreikių yra būti grupės dalimi. Kita vertus, internetas, suteikdamas galimybę susikurti virtualią tapatybę, gali „padėti“ (ir tokiu būdu įklampinti) net jei jaunuolis realiame gyvenime susiduria su iššūkiais patenkinti poreikį priklausyti. Pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose galima susikurti įvaizdį, kuris atrodo patrauklesnis nei reali asmenybė, todėl kai kurie paaugliai jaučiasi labiau vertinami internete nei realiame gyvenime.

PIN, kaip ir kitos priklausomybę skatinančios medžiagos ar elgesiai siūlo greitus, tačiau ilgainiui disfunkciškus, sprendimus įvairioms psichologinėms problemoms spręsti. Pavyzdžiui, kuomet vaikas susiduria su problemomis mokykloje ar šeimoje (vienišumas, nuobodulys, nerimas, ir t.t.) internetas gali būti vieta, kur jis jaučiasi geriau, saugiau ir gali bent laikinai užmiršti sunkumus. Kitaip tariant, vietoj to, kad kalbėtų apie savo jausmus ar spręstų konfliktus, vaikas gali tiesiog įnikti į socialinius tinklus ar žaidimus, ypatingai jei tokių ar panašių būdų veikti, susidūrus su sunkumais, išmoko stebėdamas tėvų ar artimųjų pavyzdį.

Ar tėvams reikia riboti internetą, žaidimus ir socialinius tinklus?

Kiekvienai šeimai kyla klausimas kaip kalbėtis su vaiku apie internete tykančius pavojus, kaip galima apsaugoti savo vaiką, kaip jį supažindinti su internetu, ar reikia ribų ir griežtumo? Svarbu išlikti atviriems ir supratingiems bei padėti vaikui ugdyti kritišką bei atsakingą požiūrį į internetą jau nuo pat mažens. Jauniausius būsimus interneto vartotojus, galima supažindinti su šiuo įrankiu naudojantis įvairių edukacinių svetainių ir programėlių pagalba. Vėliau, vaikus labai svarbu išmokyti bazinių interneto saugumo taisyklių – slaptažodžiai, svetainių patikimumas ir t.t. Kartu, geriausia jei tėvai gali naršyti kartu su vaiku ir taip padėti jam pasirinkti tinkamą turinį bei laiku informuoti ir įspėti jei vaikas „artėja“ prie jo raidai galimai žalingo turinio.

Kalbant apie ribas, rekomenduojama ikimokyklinukams leisti naudotis internetu tik 1 val. per dieną, 7-12 metų vaikams – iki 2 val., o paaugliams suteikti lankstesnį režimą, tačiau su ribomis ir susitarimais. Be to, svarbu skatinti alternatyvias veiklas, tokias kaip sportas, knygos ir bendravimas gyvai.

Pirmąjį telefoną rekomenduojama įsigyti apie 7-10 metų, socialinius tinklus leisti naudoti ne anksčiau nei 13 metų, o pirmąjį kompiuterį – kai jis tampa reikalingas mokymuisi. Svarbiausia – ugdyti atsakingą požiūrį į internetą nuo mažens.