Kaip būti laimingu gyvenant kartu su priklausomybe sergančiu artimuoju?

Kaip būti laimingu gyvenant kartu su priklausomybe sergančiu artimuoju?

Šį klausimą man uždavė Al-Anon grupė „Laisvė“. Ačiū jiems už klausimą ir už įdomią diskusiją.

Siekdamas atsakyti į šį klausimą, noriu jį suskirstyti į dvi dalis: pirma aptarti, kaip priklausomybė gali paveikti santykius šeimoje ar poroje, o antra – pasvarstyti, kaip šiuose paveiktuose santykiuose prisiimti atsakomybę už savo laimę.

Pirma dalis

Kalbėdamas apie priklausomybę visada noriu pradėti nuo jos apibrėžimo, o tai reiškia, kad turiu pradėti iš toli. Nors jau beveik 10 metų dirbu šioje srityje, nepavargstu sau vėl ir vėl priminti, kad priklausomybė yra liga (psichikos ir elgesio sutrikimas).

Kuo svarbu prisiminti, kad priklausomybė yra liga? Apibrėžimas duoda struktūrą ir leidžia lengviau atsijoti grūdus nuo pelų, kai klientas nesąmoningai sau ir man meluoja, kad šį kartą tikrai pavyks sustabdyti – suvaldyti vartojimą. Sergantis priklausomybe žmogus, kaip ir sergantis bet kuria kita liga, negali kontroliuoti savo ligos simptomų.

Pavyzdžiui, sergant gripu ar plaučių uždegimu temperatūros ar uždegiminės reakcijos tiesiogiai valia „išjungti“ negalime – organizmas vykdo savo fiziologinius procesus. Taip pat ir sergant priklausomybe: valia negalime sustabdyti vartojimo, net ir suvokdami patiriamą žalą (vienas iš priklausomybės simptomų).

Kita vertus, galime kontroliuoti savo sveikimą. Na, bent jau taip maniau iki šiandien, kol DI mane šiek tiek nepataisė. DI teigimu, mes nekontroliuojame paties biologinio gijimo mechanizmo, tačiau galime labai stipriai paveikti jo kryptį ir sąlygas. Šis DI papildymas reikšmingas siekiant įsisąmoninti, kad ne viskas 100 proc. priklauso nuo žmogaus pastangų ir veiksmų sveikti; kad ir kaip sunku tai pripažinti, mes negalime tiesiogiai paveikti savo organizmo bei visiškai struktūruoti aplinkos – lauko, kuriame sveikstame.

Aišku, svarbu pabrėžti, kad priklausomybė yra daug sudėtingesnė liga nei gripas. Tai liga, apimanti psichologinę, socialinę, biologinę ir, jei nebaisu taip pasakyti, dvasinę žmogaus, kaip sistemos, dalis. Kartu turbūt vienas ryškiausių skirtumų yra ligos neigimas. Jokia kita liga sergantis žmogus taip stipriai neneigia savo ligotumo kaip sergantis priklausomybe.

Neigimo apraiškų galima pastebėti ir kitų pacientų elgesyje, tačiau tik priklausomybės atveju pati medžiaga (alkoholis ar narkotikai) veikia smegenų sritis, atsakingas už savikritiką, todėl neigimas gali tęstis dešimtmečius, taip atitolindamas asmenį nuo pastangų kreiptis pagalbos bei sveikti.

Jei neigimas žmogų įklampina ligoje, tai pati liga savo ruožtu nuolat progresuoja. Ligos progresas pasireiškia stiprėjančiomis krizėmis: santykiuose, darbe, psichikoje ir t. t., kurioms suvaldyti reikia vis daugiau tiek vidinių, tiek išorinių išteklių.

Natūralu, kad ilgainiui priklausomybe sergantis žmogus nebeturi pakankamai resursų atlikti savo, kaip piliečio, kaip tėvo ar mamos, kaip vyro ar žmonos, kaip darbuotojo funkcijas ir atlieka tik ligonio funkcijas – sirgti ir (ar) sveikti bei prašyti ar laukti pagalbos.

Kai priklausomybės nesigydantis žmogus gali atlikti tik ligonio funkcijas (net jei žmogus neįsisąmonina savo ligos ir dėl to atsisako sveikti, ligotumas, kaip faktas, niekur nedingsta), natūralu, kad namai – vieta, skirta saugumui, santykiui ir poilsiui – iš lėto tampa arba psichiatrinės ligoninės, arba slaugos namų palata. O ką reiškia kartu su priklausomybe sergančiu artimuoju gyventi psichiatrinės ligoninės palatoje? Kokius santykius tokiomis aplinkybėmis galima vystyti?

Atsiremdamas tiek į teorines žinias, tiek į praktinį darbą pastebiu, kad priklausomybės paveikti artimieji apsiima ligoninės personalo funkcijas...: pvz., gydytojo psichiatro – skirdami diagnozes, derindami vaistus, skolindamiesi iš kitų artimųjų receptinius (dažniausiai raminamuosius) vaistus, užsakinėdami brangius papildus, su tikslu sureguliuoti priklauso asmens būsenas, atsiradusias po ilgalaikio vartojimo, abstinencijos metu ir t.t.; kitas pvz., “psichologo” – motyvuoti sveikti, išklausyti vartojimo pasekmių sukeltus emocinius išgyvenimus, psichoedukuoti asmeninio augimo, priklausomybės ar sveikimo temomis; “socialinio darbuotojo” – ieškoti ir organizuoti gydymosi galimybes, suderinti vizitų pas psichikos sveikatos specialistus laikus, ieškoti darbo skelbimų ir pan.; “slaugytojo” - medžiagų namuose paieška, blaivumo tikrinimas; maitinimas, slaugymas, gal net rūpinimasis higiena (vis primenant, kad eitų nusiprausti) ir bendras nuolatinis budrumas (“kas šiandien bus”); “būdėtojo” – tikrinant ir laukiant, kada griš ir kada išeis. Tęsiant psichiatrinės ligninės palatos metaforos analogijas, susidaro įspūdis, kad artimieji tokiame santykyje “dirba” už visa skyrių, be atsotogų, be aiškių darbo valandų ir be tam skirtų ir reikalingų kompetencijų. Tai, žinoma, metafora – tikras gydymas ligoninėje turi ribas, komandą ir poilsį, o artimieji dažnai visą šią funkciją atlieka vieni. Kalbant profesionaliau, liga peržengia individualaus žmogaus ribas ir pradeda organizuoti visos šeimos gyvenimą, o šeima, savo ruožtu, bandydama išgyventi chaosą, pradeda organizuotis aplink priklausomybę.

2 dalis

Kaip būti laimingu gyvenant, nelyg, psichiatrinėje ligoninėje ir čia dirbant už visa skyrių? Klausimas absurdiškas, tačiau, mano manymu verta jį paknibinėti. Galbūt vėl reiktų pradėti nuo apibrėžimo? Kas yra laimė arba ką reiškia būti laimingu? Vaitkevičiūtės, V. Tarptautinių žodžių žodyne laimė yra - didelio pasitenkinimo, džiaugsmo ir gerovės būsena; sėkmė gyvenime. Skaitant šį apibrėžimą, susidaro įspūdis, kad laimė, kaip būsena, mus tiesiog ištinka (be didesnio mūsų įsitraukimo). Gal kartais taip ir nutinka… (gimtadienio proga surengta draugų staigmena; netikėtas palikimas iš Amerikos; namie pamestas ir vėl atrastas mob. Telefonas ir t.t.). Visgi, mano supratymu, šis apibrėžimas, net neleidžia kelti klausimo: kaip? Jei laimė ištinka (kaip sekmė), tai kuo čia dėtas mūsų veikimas? Man priimtinesnė geštaltinė perspektyva. Remiantis tokiais geštaltinės psichoterpaijos autoriais kaip Fritz Perls, Laura Perls ir Paul Goodman, laimė labiau suprantama kaip gyvybingumo, pilno kontakto su savimi, kitais ir aplinka patyrimas čia ir dabar. Kitaip tariant, laimė atsiranda tada, kai mes galime sau leisti būti autentiškais, mokytis suvokti savo poreikius ir kūrybiškai į juos atsakyti. Įdomu, kad geštaltistai laimės nelaiko būsena ir galutiniu žmogaus tikslu. Gyventi laimingai reiškia prisiimti atsakomybę už savo patirtį, leidžiant sau pilnai patirti gyvenimo procesą – tiek malonumą, tiek, ką svarbu pabrėžti, ir skausmą.

Prieš pradėdamas svarstyti, ką reišktų būti autentišku, gyvenant kartu su nuo priklausomybės kenčiančiu žmogumi, noriu paminėti priešingą fenomeną – susiliejimą: tai būsena, kai žmogus praranda ribą tarp savęs ir kito. Kitaip tariant, santykiuose kito žmogaus poreikiai, emocijos ir problemos tampa svarbesni už jo paties patirtį bei atsakomybę. Tokį saves apleidimą santykyje dažnai įtakoja klaidingas įsitikinimas: aš galiu kitą pakeisti/pagydyti (rūpesčiu, meile, atsidavimu, pasiaukojimu, gailesčiu, kaltinimu, gėdinimu, kontroliavimu ir t.t.); o pagydžius kartu su juo laimingiems išeiti iš psichaitrinės ligoninės palatos. Kodėl šis įsitikinimas klaidingas? Pamenu, kad viena pirmųjų pamokų, kurias išmokau atėjas dirbtį į priklausomybių lauką, buvo įsisąmoninimas, kad pacientai į ligoninę atvyksta gydytIS, o ne būti pagydytais. Mūsų, kaip profesionalų, tikslas yra sudaryti pačias geriausias salygas (tiek psichologines, tiek fizines), o ar jomis pacientas pasinaudos, priklauso nuo jo pačio dabartinio pasirengimo – sakydavo man ilgą patirtį šiamą darbe turintys kolegos. Pritaikius analogijas suprasti paparasčiau: gali vaikščioti pas pati geriausią sporto trenerį, pačiam prabangiausiam sporto klube, tačiau visus alinančius pratimus reiks daryti pačiam. Nenorėdamas čia daugiau įšsiplėsti, skubu užtvirtinti: įsitikinimas “aš galiu pakeisti/ pagydyti kitą” nepadeda siekti asmeninės laimės, priešingai, taip nutoliname save nuo kontakto su savimi, savo poreikių, autentiškumo ir gyvybingumo.

Autentiškumas – tai gebėjimas sąmoningai patirti ir pripažinti savo tikrus poreikius, jausmus bei impulsus ir juos atvirai išreikšti santykyje su kitais, neprarandant kontakto su savimi. Uch, sudėtinga. Ir aš čia net ne apie apibrėžimą, o apie šio apibrėžimo įgyvendinimą kasdienybėje. Pradėkime nuo poreikių. Pasidalindamas asmenine patirtimi, galiu pasakyti, kad nėra lengva tuos poreikius savyje užčiuopti, kalbant net apie labai kasdieniškus pasirinkimus: pvz., ko (iš tiesų) norėčiau pusryčiams, kaip šiandien (iš tiesų) norėčiau apsirengti ir pan. Klausimas: kaip norėčiau elgtis gyvendama(s) kartu su priklausomybe sergančiu artimuoju, nėra klausimas, kurį galima lengvai atsakyti per kelias minutes, valandas, savaites ar mėnesius. Neretai čia užstringama ilgiems metams. Dilema pasidaro dar sudėtingesnė įsisąmoninus, kad mes galime norėti dviejų, savo prigimtimi, visiškai priešingų dalykų vienu metu: noriu likti palatoje – bet noriu ir išeiti, garsiai trenkus durimis. Kaip ir ką pasirinkti? Tai ko gi aš noriu? – konsultacijos metu retoriškai manęs klausia daugiausia moterys, bandančios užčiuopti savo kelią, gyvendamos kartu su vartojančiu partneriu. (Atsiremdamas į tai toliau tekste naudosiu tik JI įvardį.)

Galiu joms atsakyti tik tai, kad teisingo kelio (teisingo pasirinkimo) nėra (nors jo ir labai norėtųsi). Kiekvienas pasirinkimas turi ir naudų, ir rizikų. Kartu, nenoriu likti tik pasyviu stebėtoju, todėl kviečiu pabandyti visa tai patirinėti gan keistu, nekasdienišku būdu. Kvietimas toks: jei gebėtume šalia saves pasisodinti ir pakalbinti poreikį “Likti” ir poreikį “Išeiti”, - ką jie pasakytų, ką atskleistų, kaip atrodytų šis pokalbis? Kitaip tariant, siūlau veikiau išgirsti ir išklausyti abu poreikius, o ne juos supriešinti.

Dažniausiai pirma nori kalbėti “Likti”. Neskubėdamas, su smalsumu ir atsarga noriu jos paklausti: “Ko noriu, kai noriu likti?” Rašant šias eilutes iš atminties iškyla šūsnis liudytų klientų istorijų: ,,nenoriu sugriauti santuokos, šeimos; noriu, kad vaikai turėtų tėvą/motiną; nenoriu likti be namų; nenoriu sukelti chaoso iš kurio nežinau kaip išsivaduosiu; aš neturiu jėgų ką nors keisti; jis geras žmogus, aš jį myliu ir man labai jo gaila; čia aš jaučiuosi reikalinga, ar be jo aš dar kam nors reikalinga?; nenoriu likti viena ir vieniša; aš visa gyvenimą rūpinausi kitais, kitaip gyventi nemoku; aš nesu verta sveikų santykių, pasitikėjimu ir pagarba grįstame ryšyje jausčiausi kaip ne savo batuose”. Po kiekvieno tokio pasidalinimo pajuntu kaip ant mano krūtinės užsiritina sunkus subjektyvios realybės akmuo. Gilus įkvėpimas – iškvėpimas ir kitas klausimas: “o kokią kainą reikėtų-reikia mokėti likus?” Poreikis “Likti”, kurią savo mintyse vizualizuoju kaip susigūžusią, nuleidusią akis, krėsle sustingusią bei negiliai kvėpuojančią figūrą, girdžiu atsakant, kad kaina didžiulė: sekinantis nerimas; nuolatinė kūno įtampa, mobilizacija reaguoti į dar vieną krizę; baimė; kankinamai užgiaužtas pyktis, kuris vėl ir vėl išsiveržia visai ne ant tų, kuriems jis skirtas; kasdienybę aptemdanti kaltė už jį, už juos, už save; krūtinę perverianti gėda, kai norisi tiesiog išnykti; šaltas apleistumas; dar vienas nusivylimas; bejėgystė ir gilus vienišas liūdesys.

Graudu liudyti poreikio „Likti“ realybę ir nepasiduoti bejėgystei, todėl šiltai, bet tvirtai noriu teirautis: „jei dabar yra taip, kad gali rinktis eiti tik šiuo alinančiu keliu, kas tau galėtų padėti; kaip tu sau galėtum padėti? “ Pamenu, kaip Al-anon (tarptautinė savitarpio pagalbos organizacija, skirta žmonėms, nukentėjusiems nuo kito asmens priklausomybės) grupės narės, mums diskutuojant šia tema, aiškiai įvardijo: „mums reikia palaikymo, kito žmogaus, savo patirtimi žinančio, ką reiškia gyventi su priklausomu artimuoju; žmogaus su kuriuo galėtume susitikti bendrystėje; nors ir niekas nepasikeis, mums svarbu turėti ausį, kuri mus išgirstų, nepertrauktų ir atjaustų“. Tą kart pagalvojau, kaip dažnai aš neįvertinu bendrystės naudos kenčiančiam žmogui. Kartu, šioje diskusijoje man buvo svarbu atnešti ir savo matymą: mano supratimu, savipalaikymas (žmogaus gebėjimą remtis savimi – savo sąmoningumu, patirtimi ir atsakomybe – vietoje priklausymo nuo išorinio palaikymo ar autoritetų.) šiame kelyje yra taip pat kritiškai svarbus; pasirinkti būti švelniai su savimi, net kai pikta, kankina kaltė ir baimė, gali padėti išbūti kančią kur kas labiau nei panieka sau, savikritika, gailestis ar tyla. Svarbu pabrėžti, kad mano ir Al-anon grupės narių nuomonės nesikerta, jos labiau papildo viena kitą. Įdomu tai, kad savipalaikymas neįmanomas be kito žmogaus. Geštaltinės psichoterpaijos mokslas sako, kad savipalaikymas yra įvidintas išorinis palaikymas. Kitaip tariant, nepatyrę kitų žmonių palaikymo (bėdoje, klaidoje, skausme, bejėgystėje ir t.t.), neturėsime resurso ateityje panašiose situacijose palaikyti savęs.

(Keistai jaučiuosi kalbindamas poreikius, tačiau tai darau sąmoningai. Personifikuodams pasirinkimą „likti“ ir „išeiti“ noriu vaizdingiau atspindėti skaudžią realybę su kuria susiduria priklausomybe sergančio asmens artimieji.)

Smalsu pakviesti poreikį „Išeiti“. Ką ir kaip ji pasakys? Pasitinku ją su tuo pačiu klausimu: „Ko noriu, kai noriu išeiti?“. Šį kartą vaizduotė piešia surauktų antakių, garsiai kalbančią ir agresyvokai nusiteikusią figūrą, kuri drąsiai ir tvirtai išberia: „Noriu pailsėti, išsimiegoti; noriu jaustis saugi ir rami; noriu nebematyti to kreivo veido ir žuvies akių; noriu susigrąžinti savo gyvenimą sau; noriu apsaugoti savo vaikus nuo tokio pavyzdžio; aš pavargau ir man per stipriai skauda - nebegaliu kitaip; “. Mane nustebina ta jėga su kuria dažniausiai sakomi šie žodžiai, o dar labiau stebina šios energijos ir prieš tai išgirsto bejėgiškumo kontrastas. Pagautas polėkio teiraujuosi toliau: kas blogiausio nutiktų jei tu išeitum? Dabar figūrą šiek tiek suglemba, kalbėdama nebežiūri į akis, balse lyg ir daugiau abejonės: „Pirma, kaltinčiau save, kad palikau, kad apleidau, kad greičiausiai pasirašiau jo mirties nuosprendį; nežinau kaip reguos vaikai, man neramu, kad jie manęs nepalaikys, o gal pasmerks, kaltins, kad atėmiau iš jų jiems svarbų žmogų; baisų net pagalvoti, kaip sureguotų jo tėvai, mano tėvai, mūsų draugai – atrodo jau dabar matau, kaip jie visi mane keikia ir nusisuka; dar mane žemina ir tai, kad finansiškai reiktų sunkiai sudurti galą su galu; tačiau labiausiai... labiausiai aš bijau savęs, kad po kelių mėnesių vėl pas jį sugrįšiu, kad vėl patikėsiu jo pažadais, jo mielais žodžiais, kad tiesiog pradingsiu, numosiu ranka į viską ir atsiduosiu polėkiui, kuomet jis suspaus mane savo glėby - taip jau buvo, bijau, kad bus ir vėl“.

Susigėstu, tas psichiatrinės ligoninės palatos slenkstis yra kur kas aukštesnis nei aš galiu įsivaizduoti, žvelgdamas tik pro teorinius, pragmatiškus akinius. Dabar man daug suprantamesnis ilgas mindžikavimas prie durų – juk rizika, kaina tokia didžiulė. Tyliai žaviuosi tokia neišmatuojama drąsa ryžtis žengti ir palikti visa tai, kas nors skausminga, bet pažystama, ir susitikti su tuo, kas neapibrėžta, nepatikrinta, kitoniškai skausminga. Po trumpos apmąstymų pauzės, grįžtu pas ją su klausimu: „Kuo galėčiau būti naudingas tiek sutikdamas tave mindžikuojančią prie slenksčio, tiek žvelgdamas į tave gaudančią kvapą žengus tolyn?“ Dabar jau be griežtumo ir be susmukimo, o oriai ir palengva: „Galbūt pirmiausia – būti šalia. Be skubėjimo patarti, be raginimo apsispręsti, be spaudimo būti stipria. Kartais didžiausia pagalba yra turėti žmogų, kuris kantriai stovi šalia slenksčio ir liudija šį nelengvą mindžikavimą: mato baimę, girdi abejones ir kartu nepraranda tikėjimo, kad sprendimas, koks jis bebūtų, gali tapti žingsniu arčiau savęs.“ Mūsų pokalbis sustoja, tačiau kažkokia sunkiai apibūdinama gija mus vis dar sieja. Jauku ir prasminga būti susietam šios gijos.

Po kelių minučių jaukios tylos į galvą šauna mintis: „Įdomu, o ką galėtų pasakyti „Likti“ ir „Išeiti“ viena kitai? Koks dabar jų tarpusavio santykis, viena kitą išgirdus?“ Kažkodėl jas įsivaizduoju nebe kovojančias, o apsikabinančias ir graudžiai apverkiančias viena kitai ant peties savo būtį ir buitį. Gal tuomet „Likti“ galėtų pripažinti, kiek daug atsidavimo, baimės ir vienišumo slypi jos pasirinkime, o „Išeiti“ – kiek daug drąsos, skausmo ir ilgesio slypi jos žingsnyje į nežinomybę. Kartu, abi jos, regis, nori to paties – kad žmogui, kuriame jos gyvena, būtų mažiau skausmo ir daugiau gyvybės.

Išklausius abu poreikius, susidaro įspūdis, kad esminis klausimas nėra vien tik ką ir kaip pasirinkti. Svarus klausimas yra ir kaip pasirinkus save palaikyti, kaip ir kur ieškoti palaikymo – kaip išlikti švelniam sau net tada, kai abejoji, kai bijai, kai kartais suklumpi? Kaip neprarasti šilto santykio su savimi, net jei aplinka ne visada supranta ar palaiko tavo sprendimą?

Galbūt būtent čia ir prasideda laimės galimybė: ne idealiame pasirinkime, o gebėjime likti gyvame santykyje su savimi – girdėti savo poreikius, pripažinti savo ribas ir po truputį kurti gyvenimą, kuriame atsiranda daugiau vietos kvėpuoti.

Kartais pirmas žingsnis link laimės yra ne rasti teisingą sprendimą, o pradėti švelniai būti savo pusėje.

Edvard Munch - Anxiety